suryti

surýti tr. 1. N, LL177, DŽ suėsti, sulesti: Trys arkliai, tai šieną ir surýdavo, o karvėm nėr Rš. Švęstų žolynų duodi karvei surýt, kai varai [pavasarį] iš tvarto (priet.) Antz. Kiaule, kiaule, kam tu šeimininkės tešlą surijai? J.Jabl. Inmeti gyvatę, kiaulė surỹja kaip mat Imb. Du gaidžiu surìjo, i nematėm kas. Gal šeškai? Klt. Nesurìs daug duonos kalė Švnč. Ko nespėja čia pat suryti [beždžionės], tą nusineša su savim miškan Blv. Vilkas pamiškėj surijo avį An. Tada žalktys suprato skregždės darbą ir stvėrė ją, norėdamas suryt, ale papuolo tik uodega, ir ją iškando LTR(Slk). Ale kiek surỹja karveliai – sulig višta Ob. Atlėkė musė, vilko giminė, ir surijo liekarstvas KlvD130. ║ sugraužti: Surỹja lapus medžiam tie rudi vabalai (karkvabaliai) Ob. Pelės surìjo pinigus Dglš. Pelės surìjo maišus kaip kalieros Pnm. Vilną tai kandys surỹja, o šilkas sudunža Sb. | prk.: Kamgi šitos kliorkos reikia, ji gi viską surỹja Pmn. ║ sukandžioti: Blusa surìjo vaiką Rm. 2. žr. praryti 3: Varlių gandrai irgi daug suryja, bet ne visos jų rūšys yra jam pageidaujamos T.Ivan. Jau tas mūs tėvas niekur išnešt pinigų negalėjo, nepajėgė, jis turėjo suryti tuos pinigus BsPIV63. Tai kas juos čia galėjo teip suryti (ps.) Sln. | Jau vandenio nebedaug ežere beliko, ir velnias jau artinas prie anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėmė iš gūžio surytą vandenį BsPII84. 3. menk. (godžiai) suvalgyti: Surìjo visą valgį vienas J. Šmakšt šmakšt po šmotelį i surìjo [mėsą] Gs. Pasidėjau vaikams, o ans viską vienas surìjo Kv. Parejęs kūlęs, viską surìjęs – taip išalkęs buvęs Slnt. Vaikai, nesurýkit visų žirnių, palikit sėklai LKKVI275(Krč). Cielą lašininį surýdavo Krs. Patys kruopinius vėdarus surìjo, o mun padevė iškeptus su grobiniais taukais Krš. Namo namo, svotuliai, namo: suėdėt surìjot kiaulę su paršais DrskD170. Surijo kiaulę su šeriais ir ožkelę su ragais (d.) Švnč. Viską, ką turėjome namie, surijo mūsų nekviesti svečiai A.Vencl. Surijai kaip garnys varlę J. Surijo kaip šuo lašinius: be duonos, be druskos LTR(Pp). Surìjo kaip šuo muilą Pln. ^ Darbo – nėr znoko, o suryt sulig geru suryja Pnd. Jautėmės pailsę ir taip alkani, jog vilką būtume suriję rš. Geri žiemos dantys – viską suryja PPr59. Nėko aš nežinau: ką surynù, tas gerai Trk. 4. refl. įsiganyti: Mano karvė susirìjus dabar, ale telinga Slm. 5. refl. menk. nusipenėti: Ana susrìjus, subuvus kaip meška Ob. Kad susirìjo, net lašinių nepaneša Svn. 6. prk. sunaikinti, nusiaubti: Tvartą ir kluoną jau spėjo ugnis suryti A.Vencl. Viską surijo gaisras rš. ║ sugadinti, pražudyti, sužlugdyti: Anas nervų surýtas Ktk. Paspainiojo liga ir surìjo žmogų: kraujo vėžys buvo Ob. Surijo tas šėtonas visą mano gyvenimą rš. Vargai suryja mano laimę V.Mont. Viską surijo: ir ožius, ir tetervinus, ir mano gyvenimą surijo tik todėl, kad aš jam norėjau būti geras T.Tilv. Šitas kumelys jį ir surìjo: teip šėrė, teip ką gi – visus grūdus supenėjo, o kas iš jo? Trgn. | Besimonydamas nūmetė nū stalo lempą ir surijo (sudaužė) Vvr. 7. prk. sunaudoti, išeikvoti: Sarìjo, sarìjo septynias tūkstantes Kin. Mokesčiai surijo visas mano lėšas rš. ║ apgrobti: Nes suryjate namus našlių, o tai po dangalu, jog ilgai meldžiatės Ch¹Mt23,14. ║ paglemžti: Žemės ūkio darbas suryja visą valstiečio dėmesį sp.

◊ botãgą surýti gauti mušti: Gal botãgo nesurijaĩ nė karto? Mlt.

gãtavas akimìs surýti labai godžiai seka, stebi: Bernas gãtavas tą mergą akim̃ surýt Jnš.

\ ryti; apryti; atryti; įryti; išryti; nuryti; paryti; paparyti; parsiryti; perryti; pieryti; praryti; priryti; paprisiryti; razryti; suryti; užryti